veselė

×vesẽlė (l. wesele, brus. вяceллe) sf. (2) [K], Rtr, KŽ, DūnŽ; R207, MŽ276, N, L 1. NdŽ vestuvės: Skolinos piningus iš visų pašalių i kėlė tokią vesẽlę su trūbais Trk. Visi buvo linksmi patenkinti, šoks dainiuos kaip pašėlę tame vesẽlė[je] Klk. Seniau vesẽlės puikesnės buvo, o daba tie veselninkai miegta Ub. Liepė [karalius] sutiekti visokių valgių dėl vesẽlės BM284. Tiekės į tą veselę abejūse numūse tokiu būdu: pyragus ir kepenes, arba pečenkas, kepė, alų darė, drabužį siuvo S.Dauk. Šiais laikais kaip ant vesẽlei taisos, ka budynė yra Bdr. Grandžiau grandžiau katilą, par vesẽlę i lijo Sd. ^ Pavalgiau kap per savo vesẽlę (menkai) Graž. Esu daba čystai ubagas – plikas kaip pipelis ant vesẽlės Trk. Staipykis kaip šuo po veselės S.Dauk. I šokinė[ja] kaip pyza ant vesẽlės End. Taisos kaip į vesẽlę (ilgai) – jug eik End. Kol vesẽlė, yr meiselės, po vesẽlės – šūds kumelės Krš. Vesẽlė – ne kepurę pakylėti End. ║ vestuvininkai, vestuvių palyda: Visa vesẽlė NdŽ. 2. prk. šventė: Vienoj dienoj buvo primicija – jo (kunigo) jau vesẽlė Žl. 3. prk. didelis triukšmas: Kokią čia daba do vesẽlę [, vaikai,] kelat? Varn.

◊ vesẽlę dúoti siausti, šėlti: Dúoda anos (žiurkės) vesẽlę po grindų End.